Iliuzijos, kuriomis vadovaujasi mūsų pasąmonė

Iliuzijos, kuriomis vadovaujasi mūsų pasąmonė

Kas yra iliuzijos

…iliuzijos nėra kokios nors mūsų galvoje gyvenančios mintys. Iliuzijos yra specialios sistemos, sukurtos tam, kad per mūsų skausmo kūną būtų galima mus valdyti. Jos konkrečiai sukurtos pagal mūsų jautriausias ir pažeidžiamiausias vietas – mūsų traumas, mūsų skausmo veidus.

Tas sistemas sukūrė žmonės, t.y. mes sukūrėm. Kam? Kad galėtume vieni kitus valdyti.

Kai kūdikis ateina į žemę, jis neturi jokių iliuzijų, jis mato pasaulį realų, tokį, koks jis yra. Iliuzijas jam uždedam mes ir visos sistemos: sveikatos, švietimo, pinigų, draudimo, socialinės, religinės ir kitos…

Penkios sisteminės iliuzijos

Visos sistemos yra sukurtos remiantis gamtiniu pavojaus instinktu ir penkiomis pagrindinėmis iliuzijomis:

  • LAIMĖS,
  • BAIMĖS,
  • KANČIOS,
  • TARPUSAVIO SUPRATIMO,
  • MEILĖS.

Mums žada: „išvenk pavojaus ir būsi laimingas”, arba gąsdina: „daryk taip, arba tau bus taip ir taip”. Taigi visos sistemos naudojasi prigimtinėm mūsų traumom ir pagal jas sukurtom iliuzijom – taip, kad mes visąlaik bijotumėm arba, kad, siekdami iliuzinės laimės, eitumėm kažkam, tik ne mums, naudinga kryptimi.

Kai vis siekiame ir vis nepasiekiame laimės (nes ji yra tik sistemų/reklamų mums siūloma iliuzija), patiriame kančią, tuomet mums pasiūlomas išsigelbėjimas ir mes, aklai bėgdami nuo kančios, ieškome tų „kurie mane visiškai suprastų” ar „kad mane mylėtų”.

Ką galiu daryti?

Jeigu jau gali matyti šias iliuzijas, svarbiausias dalykas yra išmokti save valdyti. Ne griauti sistemas ar bandyti jas pakeisti, o valdyti SAVO energiją: „matau ir dabar žinau, kaip turiu elgtis”. Taigi turiu skirstyti savo energiją, sąmoningai nuspręsti, kur ir kiek jos atiduosiu. Truputį – ten, truputį – ten. Turiu savęs klausti, kaip ši konkreti sistema veikia? Kokią mano baimę/silpnybę ji „užkabina”, kad aš joje?

Vienintelio dalyko sistema negali valdyti – tai dvasios. Netgi karo grėsmėje, jeigu esate „dvasioje” arba „čia ir dabar”, jūs veikiat iš sąmoningumo, o ne iš pasąmonės. Jeigu skaitėte B. Sruogos „Dievų mišką”, galbūt pamenate, kad ten išgyveno ne tie, kurie priešinosi ir nesusitaikė. Išgyveno tie, kurie išmoko prisitaikyti prie dabarties, prie tos prievartos sistemos, kuri ten buvo.

Prisitaikymas ir pataikavimas – skirtingi dalykai. Pataikavimas – kai tu nori užsitarnauti dėmesį. O prisitaikymas – kai tiesiog “sukiojies” taip, kaip reikia, nes tau reikia išgyventi, ir tuomet niekada nereikia išdavinėti kitų žmonių ar pažeisti dėsnių… Tu tiesiog matai, kaip sistema veikia ir sukiesi kartu. Aš galiu elgtis ir taip, ir kitaip, tačiau aš savęs neišduodu, aš netampu „tuo kažkuo”. Man ir nebūtina „tuo” tapti, aš tik atitinkamai elgiuosi – taip, kaip reikalauja situacija.

Pavyzdžiui…

Pažiūrėkite, kaip įvyksta situacijos su kitais žmonėmis. Matot, kad tas žmogus neatitinka kažkokių jūsų kriterijų. Tada jūs bandot tą žmogų „vartyti”, keisti… Vietoj to, kad patys pasisuktumėte kita puse. Jeigu suprantat, kad tas žmogus „ne toks”, reiškia, jūs ir suprantat, „koks” tas žmogus yra… Suprantat, ką aš kalbu? O jeigu matote, „koks” jis, reiškia, galit žinoti, kaip jums reiktų elgtis, kad jums būtų naudinga.

Bet ką daro reikšmingumas ir pasąmonė? Bijo, kad būsite pažemintas, sumenkintas, kad jūsų neliks… Iškyla baimė, pavojus išnykti… O jis visada yra ILIUZINIS. Štai dėl ko žmonės negali sukioti visų savo veidų…

  • Priešais mane – agresyvus žmogus. Suprantu, kad jis mane gali pulti. Ir ką man į jį reikia atsukti, kad nesukelčiau dar daugiau agresijos? Agresiją? Ar kažkurią priešingą jai savybę?Mano gebėjimas atsukti tą savo pusę, kuri reikalinga šiai situacijai šiuo atveju yra labai svarbus. Aš atsitraukiu nuo situacijos ir, nesusitapatindamas su niekuo, kas vyksta, atsuku tą savo veidą, kurį reikia.
  • Arba – kitas pavyzdys. Jūs stovite priešais darbdavį, kuris aiškiai manipuliuoja jumis, jūsų neva sąžiningumu. Nors tai nėra sąžiningumas – tai jūsų baimė būti neįvertintu. Tai ką jam atsuksite? Tegul tokioje situacijoje ir atsisuka ta baimė. Kai jūs ją sąmoningai suvokiate, ji virsta drąsa.Taip, man reikia būti reikšmingu šioje vietoje, bet ne tiek, kad sėdėčiau darbe iki 12 val. nakties… Taigi turiu spręsti. Man daug ko reikia: atlyginimo, būti įvertintu… Taigi nebūtina visko sakyti, užtenka matyti, kas vyksta.Yra manipuliuojama jumis, sureikšminamas kažkokia jūsų savybė ar kažkoks darbo ypatumas. Tuomet jūs irgi sureikšminkite kažką, kas jums svarbu. Viduje suvokite, kas jums svarbiausia šią minutę.


Ką dar galiu daryti?

Taigi tuos penkis/šešis modelius – penkias sistemines iliuzijas bei šešias prigimtines traumas ar emocinio kūno veidus, – reikia išmokti, reikia gerai su jais padirbėti, kad žinotume, kokioje situacijoje kokį veidą atsukti.

Ir tai nėra veidmainystė. Nors taip, tai yra „veidų mainymas”. Bet ne ta „blogąja” mums pažįstama prasme. Nes aš nesusitapatinu. Tie veidai – tai nesu aš. Tai yra tai, ką aš prisitraukiau iš sistemų. Aš nuėjau ten tarnauti, man reikia pinigų, reiškia, aš turių kažką mainyti. Aš mainau savo žinias, bet ne gyvenimą. Galiu mainyti savo laiką, bet ne gyvenimą.

Tai suvokęs aš galiu pradėti veidus keisti. Juk aš – ne tie veidai. Aš – tas, kuris tuos veidus valdo.

O kai pradėsite matyti kitų veidus, kaip jie keičiasi, kaip žmogus su vienu vienoks, su kitu – kitoks, galvosite, oho, kokie manipuliatoriai… O tai – ne manipuliacija. Jūs tiesiog pradėjote matyti. Ir tada iškils klausimai, „o kam toks gyvenimas”, „o kur tikri dalykai”… Tai tu būk tikras. Būk tikras ir pakeisi savo realybę – pasaulis atspindės tave „tikrą”, jau kitokį.

O kol pasaulis dar atspindi šią veidų karalystę, būk geras, mokykis veidų.

♥♥

Audioknygos “Skersvėjis”  ištraukos galima paklausyti čia.

Daugiau informacijos apie sielos mokytoją – parapsichologę Džiuljetą Binkauskienę galima rasti www.bindrakalnis.lt arba mokytojos Facebook paskyroje “Sielos mokytoja Džiuljeta”