Atsiliepimai

Apie darbą su "Skersvėju", apie pirminę atmetimo reakciją, ir vis laisvėjančią vidinę erdvę.

Aurelija:

Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau apsakyti, kaip ir kokiu būdu įsisuko „Skersvėjis“ į mano gyvenimą. Nepasitikėjimą dar neišbandyta praktika nustelbė smalsumo pirmas blyksnis ir lyg magnetas įtraukiantis žinojimas, kad man jis būtinas lyg ištroškusiam tyro vandens gurkšnis.

Neslėpsiu, kad menkai tikėjau tiesiog kvėpavimo galima įtaka vidiniam žmogaus pasauliui. Siaubingai skambėjo Džuljetos perteikti aukos, paliktojo, griežtojo, susireikšminusio, negyvenančio, bejėgio įsikūnijimai. Kurį laiką protas bandė sekti girdimą tekstą, bet mintys lėkė į vaikystę, paauglystę.

Ryškūs, nevaldomi kilo vienas po kito kažkada išgyventi epizodai, pasakyti žodžiai, būsenos, kurie rodės palikę buvo amžiams mano protą ir išsitrynę iš sąmoningo gyvenimo. Bet pasirodo, visa tai slypi nesuvokiamoj gelmėj. Tai, ką tiek metų atkakliai valios pastangomis bandžiau ištrinti.

Ir tik žodžiai, tarsi ugnelė įžiebti kaktos vidinėje dalyje, buvo tarsi siūlo galas, į kurį galėjau įsitverti, blaškoma vienas po kito iškylančių epizodų.

Dar ryškus pirmas bandymas – iš žodžių kaktoje paimtos energijos įkvėpimas širdin. Kaip galima įkvėpti iš pykčio, skausmo, neryžtingumo, nusivylimo, noro viską valdyti žodžių paimtą energiją ?!

Atmetimas – pirmoji reakcija, jau po pirmųjų bandymų kito, pajutus, kaip balzgana švieselė skinasi kelią vidinėje tamsoje, trombuojasi pasipriešinime ir plečia vidinę erdvę. 

Diena po dienos žodžiai kilo vienas po kito, vis nauji, iš nesuvokiamų gelmių. Kvėpuoti, rodos, nebespėjau, tarsi bėgčiau maratone, bet sustoti irgi nebegalėjau, nes kūnas ir mintys ėjo vis lengvyn ir lengvyn….

Nuostaba ir ilgainiui atsiradęs suvokimas, kad atsidūrus konfliktinės situacijos epicentre, turiu galingiausią įrankį, garantuotai grąžinantį jėgas, energiją, pusiausvyrą – pati geriausia dovana  

Dabar jau tikrai noriu palinkėti pradėjusiam pažintį su „Skersvėju“, ar tik ketinančiam, nesustoti pusiaukelėje. Proto ir emocijų žaidimai gali būti valdomi, o meilė gali augti. Meilė savo širdies tyliai esačiai, meilė kiekvienam sutiktąjam, jausmas, kad esi vientisos Kūrinijos dalis. 

Dėkinga mano širdis šiai dovanai – į mano gyvenimą įsisukusiam ir išsukusiam „Skersvėjui“.

Apkabinu šiltai ir švelniai,

Aurelija